Šiauliuose dirbančių programuotojų ir IT specialistų bendruomenė nėra didelė, bet joje pastebimas įdomus reiškinys – žmonės, kurie sėdi prie ekranų po aštuonias-dešimt valandų per dieną, pradeda rimtai domėtis tuo, kaip valgo ir kiek judinasi. Ne dėl grožio ar mados, o dėl konkretaus, matomo poveikio darbui. Kai kognityvinė funkcija tampa pagrindiniu darbo įrankiu, jos kokybė nustoja būti abstrakcija.
Pokalbiai su keliais vietiniais programuotojais ir sistemų administratoriais atskleidžia panašų raštą: dauguma pirmus kelerius metus karjeroje ignoruoja kūno signalus, o paskui susiduria su ta pačia problema – popietinis mieguistumas, sunkumas susikaupti į sudėtingą kodo bloką, dirglumas prieš terminą. Ir tik tada pradeda tikrinti, kas vyksta su mityba ir judesiu.
Kraujo cukrus ir kodo klaidos
Smegenys sunaudoja apie penktadalį visos organizmo energijos, nors sudaro tik nedidelę kūno masės dalį. Kai IT specialistas prasideda dieną kava ir saldžiu bandelę, gauna greitą energijos šuolį, po kurio seka staigus kritimas. Tas kritimas dažniausiai sutampa su valanda, kai reikia priimti sudėtingus sprendimus – pavyzdžiui, apie architektūros pasirinkimą ar klaidos priežastį gamybinėje sistemoje.
Vienas Šiauliuose dirbantis backend programuotojas, dirbantis su nuotoline komanda, pasakojo, kad pakeitęs pusryčius – vietoj saldaus arbatinio pyrago rinkdamasis kiaušinius, avižas ar riešutus – pastebėjo, kad rytinis darbo laikas tapo produktyvesnis, o klaidų, kurias randa code review metu, sumažėjo. Tai subjektyvus stebėjimas, ne moksliškai kontroliuojamas eksperimentas, tačiau panašių pastebėjimų yra ir kituose interviu.
Stabilus gliukozės lygis kraujyje susijęs su gebėjimu ilgiau išlaikyti dėmesį vienoje užduotyje. Programavime, kur klaida gali kilti dėl vienos praleistos detalės, tai nėra smulkmena.
Judesis kaip pertrauka smegenims, ne tik raumenims
Kita tema, kuri kartojasi pokalbiuose – fizinis aktyvumas kaip būdas „perkrauti” dėmesį. Ne visi renkasi sporto salę. Kai kurie mini paprastą vaikščiojimą Šiaulių centre per pietų pertrauką, kiti – dviratį iki darbo, treti – bėgimą prieš darbo dieną arba po jos.
Svarbu tai, kad judesys nėra suvokiamas kaip atskira, izoliuota veikla, bet kaip integrali darbo dienos dalis. Vienas sistemų administratorius pasakojo, kad kai jaučia, jog protas „užšalęs” prie problemos, kurios negali išsprendinti, jis tiesiog išeina pasivaikščioti dvidešimčiai minučių – ne ieškoti sprendimo sąmoningai, bet leisti smegenims dirbti fone. Sprendimas dažnai atsiranda po grįžimo, kai jis vėl atsisėda prie klaviatūros.
Tai nėra naujas fenomenas – panašius reiškinius aprašė ir kognityvinės psichologijos tyrėjai, kalbėdami apie „inkubacijos” efektą, kai smegenys toliau apdoroja informaciją, kai sąmoningas dėmesys nukreiptas kitur. Fizinis aktyvumas, ypač lengvas, ritminis (vaikščiojimas, bėgimas, dviratis), sukuria tam palankias sąlygas, nes neužima analitinio dėmesio kanalo.
Kodėl mažame mieste tai pastebima aiškiau
Šiauliai nėra Vilnius ar Kaunas su gausybe fitneso studijų, sveiko maisto restoranų ar biurų su masažo kambariais. Čia infrastruktūra kitokia, ir tai, paradoksaliai, verčia žmones patiems ieškoti sprendimų, o ne pasikliauti aplinkos pasiūla. Kai nėra parduotuvės su paruoštu sveiku maistu kiekviename kvartale, žmogus pats pradeda planuoti pusryčius ar pietus iš anksto.
Panašiai su sportu – nesant gausybės studijų su moderniausia įranga, žmonės renkasi paprastesnius, prieinamesnius būdus: bėgimą parke, dviratį, treniruokles namuose. Ir įdomu tai, kad tie paprastesni sprendimai dažnai pasirodo tvaresni ilgalaikėje perspektyvoje, nes nereikalauja didelės infrastruktūros ar didelių išlaidų – todėl lengviau tampa įpročiu, o ne trumpalaikiu bandymu.
Ką iš viso to galima pasiimti
Jei reikėtų išgryninti tai, ką pasakoja Šiauliuose dirbantys IT specialistai, tai būtų maždaug tokia mintis: smegenys nėra atskirtos nuo kūno, ir darbas su informacija – kodu, duomenimis, sistemomis – yra tiek pat fizinis procesas, kiek intelektualinis. Stabilus kraujo cukrus, reguliarus judesys, pakankamas miegas nėra papildomas priedas prie darbo, bet jo sudedamoji dalis.
Nėra vienintelio recepto, tinkančio visiems – kai kam tinka intervalinis badavimas, kitam reikia dažnesnių, mažesnių valgymų; vienam reikia bėgimo ryte, kitam – vakarinio vaikščiojimo. Bet bendras vardiklis, kurį galima išskirti iš šitų pokalbių, yra sąmoningas ryšio tarp kūno būsenos ir darbo kokybės pripažinimas. Kai tas ryšys pastebimas ir priimamas, keičiasi ne tik darbo diena, bet ir požiūris į tai, kas iš tikrųjų yra produktyvumas – ne valandų skaičius prie ekrano, o tai, kiek iš tų valandų iš tikrųjų priklauso sąmoningam, susikaupusiam mąstymui.
